kad, rudeniui atėjus, vėjas išbarstytų pūkus.
O jie pasklistų tyliai po šiurenančią pievą, laukus
ant medžių šakų, kaip ant pirštų galiukų,
ir ant šalto, akmeninio asfalto.
Parašytas žodis kažkodėl labai subanalėja. Kai ištari Poeziją mintyse, tave nejučia apsiveja šiltos jos grožio bangos, o ištarta garsiai ji praranda tą stebuklingą galią. Turbūt didžiausias grožis yra tas, kuris gyvena vaizduotėje - be formos, be veido, be spalvų. Neinterpretuotas kieno nors kito, o tik tavęs paties. Poezija, mano akimis, kaip karalystė - su valdovais, bokštais, pavaldiniais, pilys su nuleidžiamais tiltais...
Didžioji dalis mano gyvenimo - to tikrojo, kuris prasideda pabudus iš nuostabaus, šiltomis spalvomis nuspalvinto vaikystės sapno - buvo nugyventas įsivaizduojant jį kaip knygą: su jau suplanuotomis ir parašytomis pradžia ir pabaiga. Visi veikėjai priklausė nuo to, kaip juos matau aš, lyg gyvenimas už mano periferijos ribų nebūtų apskritai egzistavęs. O pagrindinis veikėjas buvau aš. Aš, aš, aš, iš didžiųjų raidžių, per visą dangų debesyse išraižytas Aš. Visų žmonių elgesys priklausė nuo to, kaip tai įsivaizduoju aš, o jeigu tie poelgiai neatitikdavo mano lūkesčių, kaltindavau ne save. Bet kiekvienas mano veiksmas, gestas buvo suplanuotas. Buvau ne tokia, kokia esu, o tokia, kokią save įsivaizdavau, kokia buvau nupiešta savo knygos viršelyje. Nes skaitant knygą vertindavau vieną ar kitą veikėjo poelgį, mąstydavau tų poelgių alternatyvas: "Hm, ir kaipgi aš pasielgčiau jo/jos vietoje?" Džiūgaudavau, kai mano ir personažo nuomonės sutapdavo, klausdavau savęs, ar viskas su manimi gerai, kai jos išsiskirdavo. O svarbiausia, kad kiekvieną mano pačios žingsnį stebėdavo mažytė mano dalis, tarsi atsiskyrusi nuo visos likusios esybės, kuri yra lyg vertintojas, stebėtojas, tad nuolatinis savęs dalijimas pusiau tapo kasdienybe. Dar ir iki šiol esu siaubinga svarbių sprendimų priėmėja, nes amžinai plėšausi tarp dviejų galimybių, tarp dviejų galimų pasekmių. Todėl dar ir dabar jaučiu, kad ta mažytė mano dalis yra lyg skaitytojas, o mano gyvenimas - kaip knyga. Pasąmonėje vis girdžiu to skaitytojo balsą, kuris yra nuolatinis palydovas. Ir ne, tai nėra sąžinės balsas. Tai kartu ir prakeiksmas, ir palaiminimas. Nes vienu metu į kokį dalyką gali pažiūrėti iš dviejų pusių, niekada nesi apakintas vienos galimybės žavesio.
Desperatiškai kiekvieną dieną nebyliai prašau pasaulio, kad priimtų į savo gretas. Kad gėlės leistų uosti jų saldžius kvapus, kad medžiai ir jūra leistų klausytis jų ošimo, kad saulė per greitai nepabėgtų už horizonto ir leistų dar nors sekundę pailsinti akis žvelgiant į jos šviesą. Kad nuostabūs garsai, kuriuos vadiname muzika, niekada nenustotų skambėti - kad galėčiau visą dieną gulėti kambaryje ir žvelgdama į grindis girdėti ją ausyse. Bet labiausiai už viską kiekvieną dieną žingsniuodama gatve trokštu ryšio su žmonėmis, tai yra suprasti juos, pasijusti dalele to milžiniško būrio, kuris žingsniuoja šalia manęs, o ne būti tik dar vienu sraigteliu milžiniškame, chaotiškame ir beprasmiame mechanizme.
No comments:
Post a Comment