Call Me by Your Name

Se l‘amore. If Love

Wtf, kas čia yra, kodėl visos knygos apie meilę?...

Trumpai nežinantiems: istorija apie 17-metį Elio ir doktorantą Oliverį, besisvečiuojantį vieną vasarą jo tėvų namuose Italijos kaime kaip tėvo akademinį pagalbininką. Šitą apžvalgą rašiau gal kokį mėnesį vis kokią dieną pridėdama po sakinį, tad ji nėra rišli. 
Beje, knyga ne vien apie meilę, o ir apie labai raiškiai perteiktą paauglystę. Elio yra turtingų intelektualų sūnus, vasarą laisvalaikiu iš klausos perrašinėjantis Bachą ir Haydną, skaitantis Giacomo Leopardi ir Paul Celan, prie vakarienės stalo kas vakarą sėdintis su tėvų draugais profesoriais, advokatais ir gydytojais. Galbūt atrodo, kad tapatintis turėtų būti sunku, bet man nebuvo. Tai kaip dienoraštis, kur užrašyta kiekvieno judesio, ištarto žodžio, kiekvieno prisilietimo, kiekvienos abejonės interpretacija.
„Today, the pain, the stoking, the thrill of someone new, the promise of so much bliss hovering a fingertip away, the fumbling around people I might misread and don‘t want to lose and must second-guess at every turn, the desperate cunning I bring to everyone I want to crave and to be wanted by, the screens I put up as though between me and the world there not just one but layers of rice-paper sliding doors, the urge to scramble and unscramble what was never really coded in the first place—all these started the summer Oliver came into our house.“
„Just be quiet, say nothing, and if you can‘t say “yes”, don’t say “no”, say “later”. Is this why people say “maybe” when they mean “yes”, but hope you’ll think it’s “no” when all they really mean is,Please, just ask me once more, and once more after that?“
Ar knyga apie meilę, ar apsėdimą, apie pirmąjį susižavėjimą ir nesugebėjimą pamiršti ir paleisti to, kas buvo? Galutinio atsakymo neieškau. Gal esu per jauna, per daug nepatyrusi, o gal nenoriu sužinoti atsakymo, nes tada subyrės iliuzija apie absoliutų, esybę persmelkiantį intymumą. 
„…he was more me that I had ever been myself, because when he became me and I became him in bed so many years ago, he was and would forever remain <…> my brother, my friend, my father, my son, my husband, my lover, myself. <…> our lifes had scarcely touched, but we had crossed to the other bank, where time stops and heaven reaches down to earth and gives us that ration of what is from birth divinely ours.“
Žinoma, į visą šį reikalą aš žiūriu šališkai, nes man atrodo, jog dabar, šią akimirką, pasaulyje nėra nieko stipresnio už meilę (pirmąją? vienintelę?), nei pareiga, nei aplinkybės, nei dar kas nors. Bet, jei atvirai, visai to nebesigėdiju. Labai greitai taip nebesijausiu, tad norisi dar nors truputį ilgiau tuo naiviai patikėti.
„But friendship, as defined by everyone, was alien, fallow stuff I cared nothing for. What I may have wanted instead, from the moment he stepped out of the cab to our farewell in Rome, was what all humans ask of one another, what makes life livable.“
Gaila, kad meilė tai pačiai lyčiai kai kam dar yra tabu. Žmonės įsimyli, ir nieko čia nepadarysi. Vienam draugui davus paskaityti A Single Man (nuostabi knyga. reikės nusipirkti ir perskaityti vėl. ir vėl) romaną, kurio protagonistas gėjus vienas draugas pasakė (oi, neduok die, dar jis perskaitys šitą įrašą.. :D): „Čia kažkokia aliuzija? Asmeniška užuomina man?“ Užuomina, kad jis gėjus? Ne. Ir labai gaila tokio siauro suvokimo (nesupyk, jeigu dabar skaitai). Romantinės/meilės istorijos apie homoseksualius asmenis nėra skirtos vien tik homoseksualams. Nors, iš kitos pusės, čia gali būti panašiai kaip su Beyonce „Lemonade“. Vis prisimenu SNL sketchą The Day Beyonce Turned Black, kuriame sutrikusi baltaodė klausia „It’s not for us? But usually everything is!“ Galbūt panašiai ir su queer literatūra/kinu: LGBT bendruomenei tokie kūriniai kaip Call Me by Your Namebe galo svarbūs. Bet taip nesinorėtų, kad ši istorija ir jos tikslas/reikšmė būtų nužeminti iki atstovavimo tik vienai visuomenės grupei. Vis norime dalykus savintis: aš noriu pasisavinti šią knygą, nes ji man išskirtinai negu bet kuri kita kalba apie pirmąją (ir aplamai) meilę; galbūt paaugliai berniukai identifyina su susipriešinusiais jausmais, kai žiūrint į kitą vyrą/paauglį ima norėtis kažko daugiau nei tik į jį žiūrėti. Bet šiuo atveju tapatintis be galo lengva. Tema, mano manymu, labai universali – meilė. Gal kiek banaliai skamba. Gali būti. Bet taip yra. Šiuo atveju meilė visai nebenali. 
„Perhaps the physical and the metaphorical meanings are clumsy ways of understanding what happens when two beings need, not just to be close together, but to become so totally ductile that each becomes the other. To be who I am because of you. To be who he was because of me. <…> (kiek grafiškas sakinys, mamos labui nerašysiu) He was my secret conduit to myself—like a catalyst that allows us to become who we are, the foreign body, the pacer, the graft, the patch that sends all the right impulses, the steel pin that keeps a soldier’s bone together, the other man’s heart that makes s more us than we were before the transplant.“
„Nature has cunning ways of finding our weakest spot.“ – ištaria Elio tėvas. Net mačiau vieną straipsnį, kurio antraštė buvo kažkas panašaus į „Michael Stuhlbarg (aktorius, filme vaidinęs tėvą) on being the dad of the year“. Pelnytai:
„Oliver may be very intelligent— <…> He was more than intelligent. What you two had had everything and nothing to do with intelligence. He was good, and you were both lucky to have found each other, because you too are good. <...> In my place, most parents would hope the whole thing goes away, or pray that their sons land on their feet soon enough. But I am not such a parent. In your place, if there is pain, nurse it, and if there is a flame, don’t snuff it out, don’t be brutal with it. Withdrawal can be a terrible thing when it keeps us awake at night, and watching others forget us sooner than we’d want to be forgotten is no better. We rip out so much of ourselves to be cured of things faster than we should that we go bankrupt by the age of thirty and have less to offer each time we start with someone new. But to feel nothing as not to feel anything—what a waste! <…> I don’t envy the pain. But I envy you the pain.“
Vietomis, ypač skaitant nebe pirmą kartą, kai kurie pasažai primena „Jaunojo Verterio kančias“. Žinau, ne koks komplimentas. Bet pati perskaičiau tiek esė ir knygos apžvalgų, kad nebeturiu ko pridėti naujo, nebent išskyrus tai, kad kiekviena Acimano pastraipa kaip saldainio vyniojimas iš popierėlio.
„I did not want passion, I did not want pleasure. Perhaps I didn’t even want proof. And I did not want words, small talk, big talk, bike talk, book talk, any of it. Just the sun, the grass, the occasional sea breeze, and the smell of his body fresh from his chest, from his neck and his armpits. Just take me and molt me and turn me inside out, till, like a character in Ovid, I become one with your lust, that’s what I wanted.“
Trečiojoj knygos dalyje Oliveris Elio nusiveda į pažįstamo poeto knygos pristatymą. Dar niekada taip nenorėjau atsidurti ten, kur dabar yra knygos veikėjai. 
„Perhaps what I liked was the evening. Everything about it thrilled me. Every glance that crossed my own came like a compliment, or like an asking and a promise that simply lingered in midair between me and the world around me. I was electrified—by the chaffing, the irony, the glances, the smiles that seemed pleased I existed, by the buoyant air in the shop that graced everything from the glass door to the petits fours, to the golden ochre spell of plastic glasses filled with scotch whiskey, to Mr. Venga’s rolled-up sleeves, to the poet himself, down to the spiral staircase where we had congregated with the babe sisters—all seemed to glow with a luster at once spellbound and aroused. <...> Everyone had left Rome. And the emptied city, which had seen too many and seen them all, now belonged to us alone and to the poet who had cast it, if only for one night, in his own image.“
Skaitant gera. Perskaičius skauda. Plėšo širdį ir gerąja, ir blogąja prasmėmis.
„He came. He left. Nothing else had changed. I had not changed. The world hadn‘t changed. Yet nothing would be the same. All that remains is dreammaking and strange remembrance.“
Nes išsiskyrimas neišvengiamas. Vienoje lietuviškoje apžvalgoje mačiau frazę „neįmanoma meilė“. Turbūt.
„We belonged to each other, but had lived so far apart that we belonged to others now. Squatters, and only squatters, were the true claimants to our lives.“

Ir pabaigai, turbūt vienintelis prajuokinęs sakinys knygoje: „Whoever said the soul and the body met at the pineal gland was a fool. It’s the asshole, stupid.“
Gal kiek netikęs juokelis, nes ištartas po tam tikrų įvykių, bet beskaitant privertė nuoširdžiai ir garsiai nusijuokti. 

Prologas
„Amor ch’a null’amato amar perdona. Love, which exempts no one who’s loved from loving.“

P.S. Autorius apie pagal jo knygą pastatytą filmą: "I Couldn't Write Silence"

Turtles All the Way Down

John Green yra tikriausiai vienintelis šiuolaikinis autorius, kurį skaitau. Ne todėl, kad kiti neįdomūs. Verčiau tingiu jų ieškoti ir pirkti. Keletą lyg ir žinau, bet kol kas vis dar manau, kad pirma reikėtų perskaityti “Šimtą metų vienatvės” ir kt. O ir “Karo ir taikos” dar nepriėjau.
[Jei Johno nežinot, būtinai pagūglinkit. Rasit daug gero. Ne tik knygas]

John Green, New York Times bestselerio The Fault in Our Stars autorius

Kartais svarstau, ar rašytojai žino savo silpnąsias/stipriąsias vietas? Pavyzdžiui, Johno nenuginčijama stiprybė yra dialogai, jaunų (nors nebūtinai) dviejų žmonių bendravimas kartu būnant tyloje. Emocinio artumo ir intymumo jausmas. Akimirkos trapumas ir tuo pat metu paprastumas. Lengvas mistinis šydas, kuris, iš tiesų, juk nėra nė kiek mistinis. Tačiau siužetas apskritai... kažkodėl man visada atrodo, kad jo fabula būna per daug formulinė (formulaic), pernelyg nuspėjama, per mažai apgalvota; lyg jas kurdamas jis nebūtų praleidęs daug laiko, o tiesiog vieną dieną prisėdęs prie savo iMac ir klaviatūra užrašęs ryte išgalvotą mintį, tapusią siužetu.

Bet Johną dar mėgstu dėl to, kad jis vaizduoja tikras jaunas moteris. Nors pirmuosiuose romanuose jos būdavo gana klišinės, šešiolikmečių berniukų fantazijų ir meilės objektas (e.g. manic pixie dream girl), paskutiniuose dviejuose jos neįtikėtinai tikros. Protingos, bet neiškalbingos, jautrios, bet ne stereotipine mergaitiška reikšme, paniurusios, o ne nepasiekiami meilės objektai, kurių drovūs moksliukai važiuoja ieškoti į kitą valstiją.
Frazė I love you iš tėvų lūpų vaikams Johno knygose skamba itin dažnai. The Fault in Our Stars irgi.
"I wanted to say more, to find a way to express the magnetic poles of my love for my mother: thank you I’m sorry thank you I’m sorry." Gal tai ir netikroviška, bet man visada patiko, kaip Johnas vaizduoja protingus paauglius ir tėvus, laisvai leidžiančius jiems rinktis gyvenimo kelius, suvokiančius juos kaip vaikus, bet tuo pat metu ir kaip atskirus susiformavusius asmenis su sava nuomone ir galimybe priimti sprendimus.
Kad ir Azos pastebėjimas po motinos patarimo:

“But I’m not you,” I said. “And I don’t.”
After a second, she said, “That’s true. You’re not.”

(she=mama)
Tėvus, kurie elgiasi su savo paaugliais vaikais kaip su suaugusiais. Atrodo logiška, nes Greeno paaugliai visi pernelyg subrendę. Bent jau taip sako kritikai. Aš jiems nepritariu, nes niekada ir nesijaučiau tikra paaugle, buvau per rimta, pernelyg suaugusi, pernelyg atsargi, pernelyg nuobodi kitiems bendraamžiams. Nesidominti Rihanna ir Katlerio juokeliais. Todėl gal ir galiu lengviau su Johno veikėjais tapatintis? Lengviausia buvo suprasti Azos nesugebėjimą būti dviese IRL, kitaip sakant, be FaceTime ar žinučių mediumo. "It was so much easier to talk to him in the dark, looking at the same sky instead of at each other. It felt like we didn’t have bodies, like we were just voices talking" arba Daviso mintis, jog "The worst part of being truly alone is you think about all the times you wished that everyone would just leave you be. Then they do, and you are left being, and you turn out to be terrible company." Kaip sakė Kafka, "Laimė būti tarp žmonių."
"We went out to the meadow that night, talking about college and kissing and art", rašo Greenas. We went out to the meadow yra turbūt daugiausia vertas sakinys šioje knygoje, deja, ir taip pavogtas iš Tom Waits.

Down by Law (1986 m.)

"There’s an expression in classical music. It goes, “We went out to the meadow.” It’s for those evenings that can only be described in that way: There were no walls, there were no music stands, there weren’t any instruments. There was no ceiling, there was no floor, we all went out to the meadow. It describes a feeling."
Šalia citatos prirašyta veikėjo refleksija teisinga, tokia teisinga: “In the best conversations you don’t even remember what you talked about, only how it felt.”

"You’re both the fire and the water that extinguishes it. You’re the narrator, the protagonist, and the sidekick. You’re the storyteller and the story told. You are somebody’s something, but you are also your you." Kiek aš iš tikrųjų esu aš? Ar valdau savo pasirinkimus, ar pasakoju savo istoriją, ar esu tik veikėja in the grand scheme of things, o aplink mane vykstantis gyvenimas tiesiog taip ir vyksta, aš nevaldau nieko ir galiu tik stebėti, kaip mano kūnas daro, kalba ir reaguoja. "I don’t control my thoughts, so they’re not realy mine. I don’t decide if I’m sweating or get cancer or C. diff or whatever, so my body isn’t really mine. I don’t decide any of that—outside forces do. I’m a story they’re telling. I am circumstances."

Asmeniškai niekada nebuvau susidūrusi su asmeniu, sergančiu OCD ir niekada ta liga per daug nesidomėjau. Tai nėra kompulsyvus šratinukų stumdymas į eilę ar tvarkingo darbo stalo vaizdas, kaip daugeliui atrodo. Ši knyga yra kaip Greeno no bullshit attitude dėl teiginio, kad žmogus tampa įdomus dėl savo psichinės būklės ar sutrikimo. Nevalia prisiminiau Škėmos žodžius: “Dvigubas Louis E. Bisch tvirtina: Aleksandras Didysis, Cezaris, Napoleonas, Michelangelo, Pascalis, Pope, Poe, O. Henry, Walt Whitmanas, Moljeras, Stevensonas - neurastenikai. Sąrašas įtikinąs. Pabaigoje: dr. L.E. Bisch ir Antanas Garšva.” Knygos veikėja sako: Madness, in my admittedly limited experience, doesn’t make you loftily intellgent any more than having the flu does.”

Juk mums taip įdomu, kai Van Goghas nusipjauna ausį ir Sylvia Plath įkiša į orkaitę galvą. Jo paveikslai iškart tampa įdomesni, o jos eilėraščiai – populiaresni ir savyje talpinantys žymiai didesnę reikšmę. Instant geniuses, argi ne? Ir aš kažkada taip mąsčiau. Kuo daugiau tokių kūrinių kaip šis Greeno, kuris debunkina mitą, kad mental illness yra kažkas seksualaus ar egzotiško, tuo geriau. “The question is not yet settled, whether madness is or is not the loftiest intelligence.” Ne. Tiesiog ne. Supaprastinti žmogų iki jo psichinės būklės yra primityviausias būdas compartmentalize’inti žmones.

Suprantu, kad nuo daugelio bendraamžių rašytojų, pvz. Maureen Johnson, David Levithan ar Stephen Chbosky, Greenas mažai skiriasi. Bet man, kaip su šiuolaikiniais autoriais menkai susipažinusiai knygų entuziastei, Greenas yra autoritetas. Perskaičius jį supranti, kad kartelė nėra tokia aukšta. Bet ne ta blogąja prasme, kad bet koks grafomanas gali imti leisti savo pasvaičiojimus, o gerąja, kad galbūt mano mintys nėra tokios kvailos ir netgi kažkam įdomios.

Ir pabaigai John Green, amžinas ir beviltiškas romantikas:

"You must never let truth get in the way of beauty,
or so e. e. cummings believed.
“This is the wonder that’s keeping the stars apart,”
He wrote of love and longing.
That often got him laid I’m sure,
Which was the poem’s sole intent."

"I want to write fan fiction in which your amazing butt falls in love with your beautiful eyes."
Taip romantiška.
Classic. Keep on rockin’, John Green.

Kai įsimyli rašytoją, tai įsimyli, ir nieko čia nepadarysi.

P.S. O čia, rimtai:
"It’s a weird phrase in English, in love, like it’s a sea you drown in or a town you live in. You don’t get to be in anything else—in friendship or in anger or in hope. All you can be in is love."

It

Kaskart imdama populiaraus rašytojo knygą į rankas nejučia iškart imu į ją žiūrėti skeptiškai, nors neperskaitau net pirmųjų penkiasdešimties puslapių. Parsisiuntusi (paštu!) S. Kingo IT pajutau keistą déjà-vu. Panašus pojūtis buvo apėmęs ir paėmus “Pasaulį pagal Garpą” ar “Sidro namų taisykles”. Populiarioji literatūra kažkodėl nurašoma kaip mažiau vertinga, ne tokia gili ir reikšminga kaip Džoisas, Bulgakovas ir pan., bet jau kelintą kartą įsitikinu, jog taip nėra. Kažkodėl tokius autorius kaip Kingą galima kaltinti nuspėjamu siužetu, šabloniškumu ir perdėtu populiariųjų tropų naudojimu, o Tolstojų ir Co. – jokiu būdu. Baigus abi pastarąsias Irvingo knygas apėmė tas pats jausmas, kaip ir dabar. Liūdesys. Ne todėl, kad knygos buvo liūdnos ar buvo gaila jose gyvenančių veikėjų, net ir ne todėl, kad knyga buvo be galo gera, bet, deja, turėjo baigtis. Apima kitoks liūdesys. Liūdna dėl gyvenimo, kurį knyga priverčia pajusti kaip stiprų širdies dūžį: pasidaro gaila tragiškai trumpos jo trukmės, tačiau tuo pačiu įprasminančios visus išgyvenimus, meilę, netektį, draugystę... Tuo pat metu sunku patikėti, kaip rašytojas sudėjo koncentruotą gyvenimo esenciją į vieną knygą ir paskirstė ją taip tiksliai.
Dauguma Kingą greičiausiai pažįsta kaip siaubo romanų rašytoją: Pet Sematary, Carrie, The Shining ir etc. O IT geriausiai žinomas dėl 1990 TV adaptacijos ir to baisaus klouno, kurį įkūnijo legendinis Tim Curry.

                                   'Hi, Georgie', it said."

IT, kaip mačiau sakant viename filme, nėra tik baisi knyga (“It’s not just a scary book”). Filmo scenoje* merginai knygą padovanojęs vaikinas sako, kad artėdama prie knygos pabaigos ji ne tik bijos, bet taip įsijaus, jog net nepajus, kaip ims verkti. O verkti tikrai yra dėl ko. Knyga apie tai, kaip skaudu yra užaugti, kaip skaudu supratus kaip pasikeitei, supratus, jog kai kurių akimirkų iš vaikystės prisiminti tiesiog nebegali, kad ir kokios jos brangios ar nuostabios būtų. Kaip pamiršti draugus, vasaros ir rudens dienas, praleistas su jais iki sutemos. Nebeatsimeni ir to, kuo tokie ypatingi buvo jūsų žaidimai, kodėl kaskart vis norėdavosi sugrįžti, o mamai kviečiant niekuomet nesinorėdavo eiti namo. Prarandi ir tą pašėlusį nutrūktgalviškumą ir neatsargumą. IT nėra a scary book, tai iš tikro a coming of age book apie tai, kaip užaugdamas prarandi bebaimiškumą ir tikėjimą, jog viskas pasaulyje yra įmanoma ir įveikiama vaizduotės galia, kad esi pasaulio valdovas.

Titaniko niekada taip ir nepažiūrėjau...

Paskutiniai knygos žodžiai, rodos, pilni paties S. Kingo refleksijos, kuri mane paveikė labiausiai:
“... he [protagonistas] thinks that it is good to be a child, but it is also good to be grownup and be able to consider the mystery of childhood... its beliefs and desires. I will write about all of this one day, he thinks [šis veikėjas – rašytojas], and knows it’s just a dawn thought [a dawn thought! Kokia nuostabi išraiška], an after-dreaming thought. But it’s nice to think so for a while in the morning’s clean silence, to think that childhood has its own sweet secrets and confirms mortality [!], and that mortality defines all courage and love. To think that what has looked forward must also look back, and that each life makes its own imitation of immortality: a wheel.
Or so Bill Denbrough sometimes thinks on these early mornings afer dreaming, when he almost remembers his childhood, and the friends with whom he shared it.”
The mystery of childhood... Galbūt vaikystėje tikrai slypi kažkokia paslaptis, kuri mums, užaugusiems, jau, rodos, nebeįmenama. Paskutinės dvi eilutės taip giliai kala į širdį, kad dar pusdienį apie jas galvojau.
Taip, siaubo elementų knygoje yra, bet aš juos supratau kaip metaforą pačiai baimei. It yra blogio būtybė, o jos pavidalai, kaip, pavyzdžiui, Pennywise, skirtingi kiekvienam individualiai. Kažkas panašaus kaip Hario Poterio Psichai. Veikėjai - paprasti žmonės. Vaikai iš fucked up šeimų: vieno tėvai jį “užmiršo” dėl jaunesniojo brolio mirties, kitos tėvas ją terorizuoja fiziškai ir psichologiškai, kitas kankinamas smaugiančios jo motinos meilės ir perdėtos priežiūros, dar kitas grumiasi su neteisybe ir perdėtu peštukų dėmesiu dėl savo tamsios odos. Su kiekvienu iš veikėjų jaučiau vis skirtingą ryšį. Galima ginčytis, kad veikėjai gana stereotipiški: gaujos vadas, kuriuo lengva žavėtis ir įsimylėti net nebesant maža mergaite; klasės/gaujos juokdarys, bet tuo pat metu geriausias ir ištikimiausias draugas; vargšiukas, pažadinantis motinišką instinktą ir kurį norisi ginti; gerasis storulis, kurio likimas, rodos, visą gyvenimą likti in the friendzone; mergaitė, norinti visam pasauliui įrodyti, kad gali būti tokia pati kieta kaip berniukai, the classic tomboy (dėl šio aspekto joje radau dar daugiau savęs).

Aš prieš dešimt metų. Ir kartais šiandien.

“You can’t be careful on a skateboard”, ištaria jau užaugusio Billo, vieno pagrindinių veikėjų, sutiktas vaikas, lyg jo paties vaikystės atspindys, ir čia sutelpa viskas: vaikiškas beatodairiškumas, magiškas laisvės ir galios pojūtis (ypač kai skrieji ta pačia riedlente ar vaikišku dviračiu) bei priešprieša tarp vaiko ir suaugusiojo: vaikai niekada nesisaugo, nes tik taip gali patirti pasaulį visu jo ūgiu ir jėga, tuo tarpu suaugusiajam in the back of the head visada kužda balsas, patariantis būti atsargiam. Taip kad IT nėra tik knyga, tam tikra prasme tai patirtis, ir nors dauguma ją skaito vaikystėje ar paauglystėje, esu dėkinga likimui, kad man ją atsiuntė kaip tik dabar. Pačiu laiku.

*Filmas [at IMDb]

Yes, to dance beneath the diamond sky with one hand waving free

Kai užaugsiu, pavirsiu pienės žiedu,
kad, rudeniui atėjus, vėjas išbarstytų pūkus.
O jie pasklistų tyliai po šiurenančią pievą, laukus
ant medžių šakų, kaip ant pirštų galiukų, 
ir ant šalto, akmeninio asfalto.

Parašytas žodis kažkodėl labai subanalėja. Kai ištari Poeziją mintyse, tave nejučia apsiveja šiltos jos grožio bangos, o ištarta garsiai ji praranda tą stebuklingą galią. Turbūt didžiausias grožis yra tas, kuris gyvena vaizduotėje - be formos, be veido, be spalvų. Neinterpretuotas kieno nors kito, o tik tavęs paties. Poezija, mano akimis, kaip karalystė - su valdovais, bokštais, pavaldiniais, pilys su nuleidžiamais tiltais...
Didžioji dalis mano gyvenimo - to tikrojo, kuris prasideda pabudus iš nuostabaus, šiltomis spalvomis nuspalvinto vaikystės sapno - buvo nugyventas įsivaizduojant jį kaip knygą: su jau suplanuotomis ir parašytomis pradžia ir pabaiga. Visi veikėjai priklausė nuo to, kaip juos matau aš, lyg gyvenimas už mano periferijos ribų nebūtų apskritai egzistavęs. O pagrindinis veikėjas buvau aš. Aš, aš, aš, iš didžiųjų raidžių, per visą dangų debesyse išraižytas Aš. Visų žmonių elgesys priklausė nuo to, kaip tai įsivaizduoju aš, o jeigu tie poelgiai neatitikdavo mano lūkesčių, kaltindavau ne save. Bet kiekvienas mano veiksmas, gestas buvo suplanuotas. Buvau ne tokia, kokia esu, o tokia, kokią save įsivaizdavau, kokia buvau nupiešta savo knygos viršelyje. Nes skaitant knygą vertindavau vieną ar kitą veikėjo poelgį, mąstydavau tų poelgių alternatyvas: "Hm, ir kaipgi aš pasielgčiau jo/jos vietoje?" Džiūgaudavau, kai mano ir personažo nuomonės sutapdavo, klausdavau savęs, ar viskas su manimi gerai, kai jos išsiskirdavo. O svarbiausia, kad kiekvieną mano pačios žingsnį stebėdavo mažytė mano dalis, tarsi atsiskyrusi nuo visos likusios esybės, kuri yra lyg vertintojas, stebėtojas, tad nuolatinis savęs dalijimas pusiau tapo kasdienybe. Dar ir iki šiol esu siaubinga svarbių sprendimų priėmėja, nes amžinai plėšausi tarp dviejų galimybių, tarp dviejų galimų pasekmių. Todėl dar ir dabar jaučiu, kad ta mažytė mano dalis yra lyg skaitytojas, o mano gyvenimas - kaip knyga. Pasąmonėje vis girdžiu to skaitytojo balsą, kuris yra nuolatinis palydovas. Ir ne, tai nėra sąžinės balsas. Tai kartu ir prakeiksmas, ir palaiminimas. Nes vienu metu į kokį dalyką gali pažiūrėti iš dviejų pusių, niekada nesi apakintas vienos galimybės žavesio.
Desperatiškai kiekvieną dieną nebyliai prašau pasaulio, kad priimtų į savo gretas. Kad gėlės leistų uosti jų saldžius kvapus, kad medžiai ir jūra leistų klausytis jų ošimo, kad saulė per greitai nepabėgtų už horizonto ir leistų dar nors sekundę pailsinti akis žvelgiant į jos šviesą. Kad nuostabūs garsai, kuriuos vadiname muzika, niekada nenustotų skambėti - kad galėčiau visą dieną gulėti kambaryje ir žvelgdama į grindis girdėti ją ausyse. Bet labiausiai už viską kiekvieną dieną žingsniuodama gatve trokštu ryšio su žmonėmis, tai yra suprasti juos, pasijusti dalele to milžiniško būrio, kuris žingsniuoja šalia manęs, o ne būti tik dar vienu sraigteliu milžiniškame, chaotiškame ir beprasmiame mechanizme.

When the footsteps lead to Ed Wood

Isn't it strange how sometimes everything seems completely pointless? Why does one thing or another at one point start to seem utterly irrelevant? Well, to me, personally, I believe it is because sometimes, in a certain state of mind, I discover how ridiculously infinite and unsolvable are most of my questions and matters.

In fact, I am an aspiring English literature student. I'm not English. Or american. Or from any other country where English is the native language (that said you should not judge me harshly for grammar, vocabulary or any other kind of mistakes). I currently entered the age of endless considerations and contradictions. Though there is one thing I know for sure: I want to write. Whether it's stories, autobiographies, articles, or even criticism. Or something much more complex and valuable. But how does one know that he or she possesses the required talent and skills? I believe I'm not the only one frequently wondering. Today I was lucky enough to dig some pure gold from Ralph Waldo Emerson's work. "The power which resides in him is new in nature, and none but he knows what that is which he can do nor does he know until he has tried." It isn't anything new, in fact. Just the famous phrase "you don't know until you've tried" in fancy words. But I really was moved by the words power which resides in him is new in nature. As if the true artist - writer and poet - has this mysterious and divine power, almost godlike. And the thought that each young person holds something substantial is quite comforting at this stage of my life. But the essential matter for creation is the self consciousness and reflection of my own dreams and aspirations. I must write if every single cell in my body screams so. Even if the material is completely absurd and the only reaction from audience is indifference and reasoned criticism. I do it because I live for the moments of creation and only during these moments I feel true and undoubtedly pure joy.

Something like Edward Davis Wood did. I imagine that, ultimately, in some part of the world, someone must enjoy the result of a creator's work, no matter how ridiculous or incompetent it may seem.

... ... ...

Viskas ir nieko. Toks turbūt ir yra gyvenimas. Nors gal labiau ne pats gyvenimas, o jo apibūdinimas. Bet ką čia - leistis į filosofines analizes man dar gerokai per anksti. Ne dėl amžiaus, bet dėl patirties. Tokios menkos, tokios knyginės ir netikros...
Tai trumpas įvadas. Prologas, tik nežinau į ką. Jeigu kas nors skaitys šitą dalyką - ne vien šiandien, kada nors, po savaitės, po trijų mėnesių ar metų - norėtųsi, kad šis susitikimas būtų jaukus, šiltas ir artimas. Beveik dešimt metų ruošiausi pradėti kelti savo mintis ir nuomonę į plačiąją interneto visatą, bet niekada iki galo ir neišdrįsau. O šiandien išdrįsau. Nes gyvenimas juk bėga, vienas vienintelis gyvenimas, kurį turiu, plaukia nesustodamas. Todėl reikia veikti. 
Pirmam įraše nenoriu išsiplėsti. Kiekvienas sakinys būtų lyg atskiros temos pavadinimas. Todėl šiam kartui užteks.