Se l‘amore. If Love
Wtf, kas čia yra, kodėl visos knygos apie meilę?...
Trumpai nežinantiems: istorija apie 17-metį Elio ir doktorantą Oliverį, besisvečiuojantį vieną vasarą jo tėvų namuose Italijos kaime kaip tėvo akademinį pagalbininką. Šitą apžvalgą rašiau gal kokį mėnesį vis kokią dieną pridėdama po sakinį, tad ji nėra rišli.
Beje, knyga ne vien apie meilę, o ir apie labai raiškiai perteiktą paauglystę. Elio yra turtingų intelektualų sūnus, vasarą laisvalaikiu iš klausos perrašinėjantis Bachą ir Haydną, skaitantis Giacomo Leopardi ir Paul Celan, prie vakarienės stalo kas vakarą sėdintis su tėvų draugais profesoriais, advokatais ir gydytojais. Galbūt atrodo, kad tapatintis turėtų būti sunku, bet man nebuvo. Tai kaip dienoraštis, kur užrašyta kiekvieno judesio, ištarto žodžio, kiekvieno prisilietimo, kiekvienos abejonės interpretacija.
„Today, the pain, the stoking, the thrill of someone new, the promise of so much bliss hovering a fingertip away, the fumbling around people I might misread and don‘t want to lose and must second-guess at every turn, the desperate cunning I bring to everyone I want to crave and to be wanted by, the screens I put up as though between me and the world there not just one but layers of rice-paper sliding doors, the urge to scramble and unscramble what was never really coded in the first place—all these started the summer Oliver came into our house.“
„Just be quiet, say nothing, and if you can‘t say “yes”, don’t say “no”, say “later”. Is this why people say “maybe” when they mean “yes”, but hope you’ll think it’s “no” when all they really mean is,Please, just ask me once more, and once more after that?“
Ar knyga apie meilę, ar apsėdimą, apie pirmąjį susižavėjimą ir nesugebėjimą pamiršti ir paleisti to, kas buvo? Galutinio atsakymo neieškau. Gal esu per jauna, per daug nepatyrusi, o gal nenoriu sužinoti atsakymo, nes tada subyrės iliuzija apie absoliutų, esybę persmelkiantį intymumą.
„…he was more me that I had ever been myself, because when he became me and I became him in bed so many years ago, he was and would forever remain <…> my brother, my friend, my father, my son, my husband, my lover, myself. <…> our lifes had scarcely touched, but we had crossed to the other bank, where time stops and heaven reaches down to earth and gives us that ration of what is from birth divinely ours.“
Žinoma, į visą šį reikalą aš žiūriu šališkai, nes man atrodo, jog dabar, šią akimirką, pasaulyje nėra nieko stipresnio už meilę (pirmąją? vienintelę?), nei pareiga, nei aplinkybės, nei dar kas nors. Bet, jei atvirai, visai to nebesigėdiju. Labai greitai taip nebesijausiu, tad norisi dar nors truputį ilgiau tuo naiviai patikėti.
„But friendship, as defined by everyone, was alien, fallow stuff I cared nothing for. What I may have wanted instead, from the moment he stepped out of the cab to our farewell in Rome, was what all humans ask of one another, what makes life livable.“
Gaila, kad meilė tai pačiai lyčiai kai kam dar yra tabu. Žmonės įsimyli, ir nieko čia nepadarysi. Vienam draugui davus paskaityti A Single Man (nuostabi knyga. reikės nusipirkti ir perskaityti vėl. ir vėl) romaną, kurio protagonistas gėjus vienas draugas pasakė (oi, neduok die, dar jis perskaitys šitą įrašą.. :D): „Čia kažkokia aliuzija? Asmeniška užuomina man?“ Užuomina, kad jis gėjus? Ne. Ir labai gaila tokio siauro suvokimo (nesupyk, jeigu dabar skaitai). Romantinės/meilės istorijos apie homoseksualius asmenis nėra skirtos vien tik homoseksualams. Nors, iš kitos pusės, čia gali būti panašiai kaip su Beyonce „Lemonade“. Vis prisimenu SNL sketchą The Day Beyonce Turned Black, kuriame sutrikusi baltaodė klausia „It’s not for us? But usually everything is!“ Galbūt panašiai ir su queer literatūra/kinu: LGBT bendruomenei tokie kūriniai kaip Call Me by Your Namebe galo svarbūs. Bet taip nesinorėtų, kad ši istorija ir jos tikslas/reikšmė būtų nužeminti iki atstovavimo tik vienai visuomenės grupei. Vis norime dalykus savintis: aš noriu pasisavinti šią knygą, nes ji man išskirtinai negu bet kuri kita kalba apie pirmąją (ir aplamai) meilę; galbūt paaugliai berniukai identifyina su susipriešinusiais jausmais, kai žiūrint į kitą vyrą/paauglį ima norėtis kažko daugiau nei tik į jį žiūrėti. Bet šiuo atveju tapatintis be galo lengva. Tema, mano manymu, labai universali – meilė. Gal kiek banaliai skamba. Gali būti. Bet taip yra. Šiuo atveju meilė visai nebenali.
„Perhaps the physical and the metaphorical meanings are clumsy ways of understanding what happens when two beings need, not just to be close together, but to become so totally ductile that each becomes the other. To be who I am because of you. To be who he was because of me. <…> (kiek grafiškas sakinys, mamos labui nerašysiu) He was my secret conduit to myself—like a catalyst that allows us to become who we are, the foreign body, the pacer, the graft, the patch that sends all the right impulses, the steel pin that keeps a soldier’s bone together, the other man’s heart that makes s more us than we were before the transplant.“
„Nature has cunning ways of finding our weakest spot.“ – ištaria Elio tėvas. Net mačiau vieną straipsnį, kurio antraštė buvo kažkas panašaus į „Michael Stuhlbarg (aktorius, filme vaidinęs tėvą) on being the dad of the year“. Pelnytai:
„Oliver may be very intelligent— <…> He was more than intelligent. What you two had had everything and nothing to do with intelligence. He was good, and you were both lucky to have found each other, because you too are good. <...> In my place, most parents would hope the whole thing goes away, or pray that their sons land on their feet soon enough. But I am not such a parent. In your place, if there is pain, nurse it, and if there is a flame, don’t snuff it out, don’t be brutal with it. Withdrawal can be a terrible thing when it keeps us awake at night, and watching others forget us sooner than we’d want to be forgotten is no better. We rip out so much of ourselves to be cured of things faster than we should that we go bankrupt by the age of thirty and have less to offer each time we start with someone new. But to feel nothing as not to feel anything—what a waste! <…> I don’t envy the pain. But I envy you the pain.“
Vietomis, ypač skaitant nebe pirmą kartą, kai kurie pasažai primena „Jaunojo Verterio kančias“. Žinau, ne koks komplimentas. Bet pati perskaičiau tiek esė ir knygos apžvalgų, kad nebeturiu ko pridėti naujo, nebent išskyrus tai, kad kiekviena Acimano pastraipa kaip saldainio vyniojimas iš popierėlio.
„I did not want passion, I did not want pleasure. Perhaps I didn’t even want proof. And I did not want words, small talk, big talk, bike talk, book talk, any of it. Just the sun, the grass, the occasional sea breeze, and the smell of his body fresh from his chest, from his neck and his armpits. Just take me and molt me and turn me inside out, till, like a character in Ovid, I become one with your lust, that’s what I wanted.“
Trečiojoj knygos dalyje Oliveris Elio nusiveda į pažįstamo poeto knygos pristatymą. Dar niekada taip nenorėjau atsidurti ten, kur dabar yra knygos veikėjai.
„Perhaps what I liked was the evening. Everything about it thrilled me. Every glance that crossed my own came like a compliment, or like an asking and a promise that simply lingered in midair between me and the world around me. I was electrified—by the chaffing, the irony, the glances, the smiles that seemed pleased I existed, by the buoyant air in the shop that graced everything from the glass door to the petits fours, to the golden ochre spell of plastic glasses filled with scotch whiskey, to Mr. Venga’s rolled-up sleeves, to the poet himself, down to the spiral staircase where we had congregated with the babe sisters—all seemed to glow with a luster at once spellbound and aroused. <...> Everyone had left Rome. And the emptied city, which had seen too many and seen them all, now belonged to us alone and to the poet who had cast it, if only for one night, in his own image.“
Skaitant gera. Perskaičius skauda. Plėšo širdį ir gerąja, ir blogąja prasmėmis.
„He came. He left. Nothing else had changed. I had not changed. The world hadn‘t changed. Yet nothing would be the same. All that remains is dreammaking and strange remembrance.“
Nes išsiskyrimas neišvengiamas. Vienoje lietuviškoje apžvalgoje mačiau frazę „neįmanoma meilė“. Turbūt.
„We belonged to each other, but had lived so far apart that we belonged to others now. Squatters, and only squatters, were the true claimants to our lives.“
Ir pabaigai, turbūt vienintelis prajuokinęs sakinys knygoje: „Whoever said the soul and the body met at the pineal gland was a fool. It’s the asshole, stupid.“
Gal kiek netikęs juokelis, nes ištartas po tam tikrų įvykių, bet beskaitant privertė nuoširdžiai ir garsiai nusijuokti.
Prologas
„Amor ch’a null’amato amar perdona. Love, which exempts no one who’s loved from loving.“
P.S. Autorius apie pagal jo knygą pastatytą filmą: "I Couldn't Write Silence"
