It

Kaskart imdama populiaraus rašytojo knygą į rankas nejučia iškart imu į ją žiūrėti skeptiškai, nors neperskaitau net pirmųjų penkiasdešimties puslapių. Parsisiuntusi (paštu!) S. Kingo IT pajutau keistą déjà-vu. Panašus pojūtis buvo apėmęs ir paėmus “Pasaulį pagal Garpą” ar “Sidro namų taisykles”. Populiarioji literatūra kažkodėl nurašoma kaip mažiau vertinga, ne tokia gili ir reikšminga kaip Džoisas, Bulgakovas ir pan., bet jau kelintą kartą įsitikinu, jog taip nėra. Kažkodėl tokius autorius kaip Kingą galima kaltinti nuspėjamu siužetu, šabloniškumu ir perdėtu populiariųjų tropų naudojimu, o Tolstojų ir Co. – jokiu būdu. Baigus abi pastarąsias Irvingo knygas apėmė tas pats jausmas, kaip ir dabar. Liūdesys. Ne todėl, kad knygos buvo liūdnos ar buvo gaila jose gyvenančių veikėjų, net ir ne todėl, kad knyga buvo be galo gera, bet, deja, turėjo baigtis. Apima kitoks liūdesys. Liūdna dėl gyvenimo, kurį knyga priverčia pajusti kaip stiprų širdies dūžį: pasidaro gaila tragiškai trumpos jo trukmės, tačiau tuo pačiu įprasminančios visus išgyvenimus, meilę, netektį, draugystę... Tuo pat metu sunku patikėti, kaip rašytojas sudėjo koncentruotą gyvenimo esenciją į vieną knygą ir paskirstė ją taip tiksliai.
Dauguma Kingą greičiausiai pažįsta kaip siaubo romanų rašytoją: Pet Sematary, Carrie, The Shining ir etc. O IT geriausiai žinomas dėl 1990 TV adaptacijos ir to baisaus klouno, kurį įkūnijo legendinis Tim Curry.

                                   'Hi, Georgie', it said."

IT, kaip mačiau sakant viename filme, nėra tik baisi knyga (“It’s not just a scary book”). Filmo scenoje* merginai knygą padovanojęs vaikinas sako, kad artėdama prie knygos pabaigos ji ne tik bijos, bet taip įsijaus, jog net nepajus, kaip ims verkti. O verkti tikrai yra dėl ko. Knyga apie tai, kaip skaudu yra užaugti, kaip skaudu supratus kaip pasikeitei, supratus, jog kai kurių akimirkų iš vaikystės prisiminti tiesiog nebegali, kad ir kokios jos brangios ar nuostabios būtų. Kaip pamiršti draugus, vasaros ir rudens dienas, praleistas su jais iki sutemos. Nebeatsimeni ir to, kuo tokie ypatingi buvo jūsų žaidimai, kodėl kaskart vis norėdavosi sugrįžti, o mamai kviečiant niekuomet nesinorėdavo eiti namo. Prarandi ir tą pašėlusį nutrūktgalviškumą ir neatsargumą. IT nėra a scary book, tai iš tikro a coming of age book apie tai, kaip užaugdamas prarandi bebaimiškumą ir tikėjimą, jog viskas pasaulyje yra įmanoma ir įveikiama vaizduotės galia, kad esi pasaulio valdovas.

Titaniko niekada taip ir nepažiūrėjau...

Paskutiniai knygos žodžiai, rodos, pilni paties S. Kingo refleksijos, kuri mane paveikė labiausiai:
“... he [protagonistas] thinks that it is good to be a child, but it is also good to be grownup and be able to consider the mystery of childhood... its beliefs and desires. I will write about all of this one day, he thinks [šis veikėjas – rašytojas], and knows it’s just a dawn thought [a dawn thought! Kokia nuostabi išraiška], an after-dreaming thought. But it’s nice to think so for a while in the morning’s clean silence, to think that childhood has its own sweet secrets and confirms mortality [!], and that mortality defines all courage and love. To think that what has looked forward must also look back, and that each life makes its own imitation of immortality: a wheel.
Or so Bill Denbrough sometimes thinks on these early mornings afer dreaming, when he almost remembers his childhood, and the friends with whom he shared it.”
The mystery of childhood... Galbūt vaikystėje tikrai slypi kažkokia paslaptis, kuri mums, užaugusiems, jau, rodos, nebeįmenama. Paskutinės dvi eilutės taip giliai kala į širdį, kad dar pusdienį apie jas galvojau.
Taip, siaubo elementų knygoje yra, bet aš juos supratau kaip metaforą pačiai baimei. It yra blogio būtybė, o jos pavidalai, kaip, pavyzdžiui, Pennywise, skirtingi kiekvienam individualiai. Kažkas panašaus kaip Hario Poterio Psichai. Veikėjai - paprasti žmonės. Vaikai iš fucked up šeimų: vieno tėvai jį “užmiršo” dėl jaunesniojo brolio mirties, kitos tėvas ją terorizuoja fiziškai ir psichologiškai, kitas kankinamas smaugiančios jo motinos meilės ir perdėtos priežiūros, dar kitas grumiasi su neteisybe ir perdėtu peštukų dėmesiu dėl savo tamsios odos. Su kiekvienu iš veikėjų jaučiau vis skirtingą ryšį. Galima ginčytis, kad veikėjai gana stereotipiški: gaujos vadas, kuriuo lengva žavėtis ir įsimylėti net nebesant maža mergaite; klasės/gaujos juokdarys, bet tuo pat metu geriausias ir ištikimiausias draugas; vargšiukas, pažadinantis motinišką instinktą ir kurį norisi ginti; gerasis storulis, kurio likimas, rodos, visą gyvenimą likti in the friendzone; mergaitė, norinti visam pasauliui įrodyti, kad gali būti tokia pati kieta kaip berniukai, the classic tomboy (dėl šio aspekto joje radau dar daugiau savęs).

Aš prieš dešimt metų. Ir kartais šiandien.

“You can’t be careful on a skateboard”, ištaria jau užaugusio Billo, vieno pagrindinių veikėjų, sutiktas vaikas, lyg jo paties vaikystės atspindys, ir čia sutelpa viskas: vaikiškas beatodairiškumas, magiškas laisvės ir galios pojūtis (ypač kai skrieji ta pačia riedlente ar vaikišku dviračiu) bei priešprieša tarp vaiko ir suaugusiojo: vaikai niekada nesisaugo, nes tik taip gali patirti pasaulį visu jo ūgiu ir jėga, tuo tarpu suaugusiajam in the back of the head visada kužda balsas, patariantis būti atsargiam. Taip kad IT nėra tik knyga, tam tikra prasme tai patirtis, ir nors dauguma ją skaito vaikystėje ar paauglystėje, esu dėkinga likimui, kad man ją atsiuntė kaip tik dabar. Pačiu laiku.

*Filmas [at IMDb]