Turtles All the Way Down

John Green yra tikriausiai vienintelis šiuolaikinis autorius, kurį skaitau. Ne todėl, kad kiti neįdomūs. Verčiau tingiu jų ieškoti ir pirkti. Keletą lyg ir žinau, bet kol kas vis dar manau, kad pirma reikėtų perskaityti “Šimtą metų vienatvės” ir kt. O ir “Karo ir taikos” dar nepriėjau.
[Jei Johno nežinot, būtinai pagūglinkit. Rasit daug gero. Ne tik knygas]

John Green, New York Times bestselerio The Fault in Our Stars autorius

Kartais svarstau, ar rašytojai žino savo silpnąsias/stipriąsias vietas? Pavyzdžiui, Johno nenuginčijama stiprybė yra dialogai, jaunų (nors nebūtinai) dviejų žmonių bendravimas kartu būnant tyloje. Emocinio artumo ir intymumo jausmas. Akimirkos trapumas ir tuo pat metu paprastumas. Lengvas mistinis šydas, kuris, iš tiesų, juk nėra nė kiek mistinis. Tačiau siužetas apskritai... kažkodėl man visada atrodo, kad jo fabula būna per daug formulinė (formulaic), pernelyg nuspėjama, per mažai apgalvota; lyg jas kurdamas jis nebūtų praleidęs daug laiko, o tiesiog vieną dieną prisėdęs prie savo iMac ir klaviatūra užrašęs ryte išgalvotą mintį, tapusią siužetu.

Bet Johną dar mėgstu dėl to, kad jis vaizduoja tikras jaunas moteris. Nors pirmuosiuose romanuose jos būdavo gana klišinės, šešiolikmečių berniukų fantazijų ir meilės objektas (e.g. manic pixie dream girl), paskutiniuose dviejuose jos neįtikėtinai tikros. Protingos, bet neiškalbingos, jautrios, bet ne stereotipine mergaitiška reikšme, paniurusios, o ne nepasiekiami meilės objektai, kurių drovūs moksliukai važiuoja ieškoti į kitą valstiją.
Frazė I love you iš tėvų lūpų vaikams Johno knygose skamba itin dažnai. The Fault in Our Stars irgi.
"I wanted to say more, to find a way to express the magnetic poles of my love for my mother: thank you I’m sorry thank you I’m sorry." Gal tai ir netikroviška, bet man visada patiko, kaip Johnas vaizduoja protingus paauglius ir tėvus, laisvai leidžiančius jiems rinktis gyvenimo kelius, suvokiančius juos kaip vaikus, bet tuo pat metu ir kaip atskirus susiformavusius asmenis su sava nuomone ir galimybe priimti sprendimus.
Kad ir Azos pastebėjimas po motinos patarimo:

“But I’m not you,” I said. “And I don’t.”
After a second, she said, “That’s true. You’re not.”

(she=mama)
Tėvus, kurie elgiasi su savo paaugliais vaikais kaip su suaugusiais. Atrodo logiška, nes Greeno paaugliai visi pernelyg subrendę. Bent jau taip sako kritikai. Aš jiems nepritariu, nes niekada ir nesijaučiau tikra paaugle, buvau per rimta, pernelyg suaugusi, pernelyg atsargi, pernelyg nuobodi kitiems bendraamžiams. Nesidominti Rihanna ir Katlerio juokeliais. Todėl gal ir galiu lengviau su Johno veikėjais tapatintis? Lengviausia buvo suprasti Azos nesugebėjimą būti dviese IRL, kitaip sakant, be FaceTime ar žinučių mediumo. "It was so much easier to talk to him in the dark, looking at the same sky instead of at each other. It felt like we didn’t have bodies, like we were just voices talking" arba Daviso mintis, jog "The worst part of being truly alone is you think about all the times you wished that everyone would just leave you be. Then they do, and you are left being, and you turn out to be terrible company." Kaip sakė Kafka, "Laimė būti tarp žmonių."
"We went out to the meadow that night, talking about college and kissing and art", rašo Greenas. We went out to the meadow yra turbūt daugiausia vertas sakinys šioje knygoje, deja, ir taip pavogtas iš Tom Waits.

Down by Law (1986 m.)

"There’s an expression in classical music. It goes, “We went out to the meadow.” It’s for those evenings that can only be described in that way: There were no walls, there were no music stands, there weren’t any instruments. There was no ceiling, there was no floor, we all went out to the meadow. It describes a feeling."
Šalia citatos prirašyta veikėjo refleksija teisinga, tokia teisinga: “In the best conversations you don’t even remember what you talked about, only how it felt.”

"You’re both the fire and the water that extinguishes it. You’re the narrator, the protagonist, and the sidekick. You’re the storyteller and the story told. You are somebody’s something, but you are also your you." Kiek aš iš tikrųjų esu aš? Ar valdau savo pasirinkimus, ar pasakoju savo istoriją, ar esu tik veikėja in the grand scheme of things, o aplink mane vykstantis gyvenimas tiesiog taip ir vyksta, aš nevaldau nieko ir galiu tik stebėti, kaip mano kūnas daro, kalba ir reaguoja. "I don’t control my thoughts, so they’re not realy mine. I don’t decide if I’m sweating or get cancer or C. diff or whatever, so my body isn’t really mine. I don’t decide any of that—outside forces do. I’m a story they’re telling. I am circumstances."

Asmeniškai niekada nebuvau susidūrusi su asmeniu, sergančiu OCD ir niekada ta liga per daug nesidomėjau. Tai nėra kompulsyvus šratinukų stumdymas į eilę ar tvarkingo darbo stalo vaizdas, kaip daugeliui atrodo. Ši knyga yra kaip Greeno no bullshit attitude dėl teiginio, kad žmogus tampa įdomus dėl savo psichinės būklės ar sutrikimo. Nevalia prisiminiau Škėmos žodžius: “Dvigubas Louis E. Bisch tvirtina: Aleksandras Didysis, Cezaris, Napoleonas, Michelangelo, Pascalis, Pope, Poe, O. Henry, Walt Whitmanas, Moljeras, Stevensonas - neurastenikai. Sąrašas įtikinąs. Pabaigoje: dr. L.E. Bisch ir Antanas Garšva.” Knygos veikėja sako: Madness, in my admittedly limited experience, doesn’t make you loftily intellgent any more than having the flu does.”

Juk mums taip įdomu, kai Van Goghas nusipjauna ausį ir Sylvia Plath įkiša į orkaitę galvą. Jo paveikslai iškart tampa įdomesni, o jos eilėraščiai – populiaresni ir savyje talpinantys žymiai didesnę reikšmę. Instant geniuses, argi ne? Ir aš kažkada taip mąsčiau. Kuo daugiau tokių kūrinių kaip šis Greeno, kuris debunkina mitą, kad mental illness yra kažkas seksualaus ar egzotiško, tuo geriau. “The question is not yet settled, whether madness is or is not the loftiest intelligence.” Ne. Tiesiog ne. Supaprastinti žmogų iki jo psichinės būklės yra primityviausias būdas compartmentalize’inti žmones.

Suprantu, kad nuo daugelio bendraamžių rašytojų, pvz. Maureen Johnson, David Levithan ar Stephen Chbosky, Greenas mažai skiriasi. Bet man, kaip su šiuolaikiniais autoriais menkai susipažinusiai knygų entuziastei, Greenas yra autoritetas. Perskaičius jį supranti, kad kartelė nėra tokia aukšta. Bet ne ta blogąja prasme, kad bet koks grafomanas gali imti leisti savo pasvaičiojimus, o gerąja, kad galbūt mano mintys nėra tokios kvailos ir netgi kažkam įdomios.

Ir pabaigai John Green, amžinas ir beviltiškas romantikas:

"You must never let truth get in the way of beauty,
or so e. e. cummings believed.
“This is the wonder that’s keeping the stars apart,”
He wrote of love and longing.
That often got him laid I’m sure,
Which was the poem’s sole intent."

"I want to write fan fiction in which your amazing butt falls in love with your beautiful eyes."
Taip romantiška.
Classic. Keep on rockin’, John Green.

Kai įsimyli rašytoją, tai įsimyli, ir nieko čia nepadarysi.

P.S. O čia, rimtai:
"It’s a weird phrase in English, in love, like it’s a sea you drown in or a town you live in. You don’t get to be in anything else—in friendship or in anger or in hope. All you can be in is love."

It

Kaskart imdama populiaraus rašytojo knygą į rankas nejučia iškart imu į ją žiūrėti skeptiškai, nors neperskaitau net pirmųjų penkiasdešimties puslapių. Parsisiuntusi (paštu!) S. Kingo IT pajutau keistą déjà-vu. Panašus pojūtis buvo apėmęs ir paėmus “Pasaulį pagal Garpą” ar “Sidro namų taisykles”. Populiarioji literatūra kažkodėl nurašoma kaip mažiau vertinga, ne tokia gili ir reikšminga kaip Džoisas, Bulgakovas ir pan., bet jau kelintą kartą įsitikinu, jog taip nėra. Kažkodėl tokius autorius kaip Kingą galima kaltinti nuspėjamu siužetu, šabloniškumu ir perdėtu populiariųjų tropų naudojimu, o Tolstojų ir Co. – jokiu būdu. Baigus abi pastarąsias Irvingo knygas apėmė tas pats jausmas, kaip ir dabar. Liūdesys. Ne todėl, kad knygos buvo liūdnos ar buvo gaila jose gyvenančių veikėjų, net ir ne todėl, kad knyga buvo be galo gera, bet, deja, turėjo baigtis. Apima kitoks liūdesys. Liūdna dėl gyvenimo, kurį knyga priverčia pajusti kaip stiprų širdies dūžį: pasidaro gaila tragiškai trumpos jo trukmės, tačiau tuo pačiu įprasminančios visus išgyvenimus, meilę, netektį, draugystę... Tuo pat metu sunku patikėti, kaip rašytojas sudėjo koncentruotą gyvenimo esenciją į vieną knygą ir paskirstė ją taip tiksliai.
Dauguma Kingą greičiausiai pažįsta kaip siaubo romanų rašytoją: Pet Sematary, Carrie, The Shining ir etc. O IT geriausiai žinomas dėl 1990 TV adaptacijos ir to baisaus klouno, kurį įkūnijo legendinis Tim Curry.

                                   'Hi, Georgie', it said."

IT, kaip mačiau sakant viename filme, nėra tik baisi knyga (“It’s not just a scary book”). Filmo scenoje* merginai knygą padovanojęs vaikinas sako, kad artėdama prie knygos pabaigos ji ne tik bijos, bet taip įsijaus, jog net nepajus, kaip ims verkti. O verkti tikrai yra dėl ko. Knyga apie tai, kaip skaudu yra užaugti, kaip skaudu supratus kaip pasikeitei, supratus, jog kai kurių akimirkų iš vaikystės prisiminti tiesiog nebegali, kad ir kokios jos brangios ar nuostabios būtų. Kaip pamiršti draugus, vasaros ir rudens dienas, praleistas su jais iki sutemos. Nebeatsimeni ir to, kuo tokie ypatingi buvo jūsų žaidimai, kodėl kaskart vis norėdavosi sugrįžti, o mamai kviečiant niekuomet nesinorėdavo eiti namo. Prarandi ir tą pašėlusį nutrūktgalviškumą ir neatsargumą. IT nėra a scary book, tai iš tikro a coming of age book apie tai, kaip užaugdamas prarandi bebaimiškumą ir tikėjimą, jog viskas pasaulyje yra įmanoma ir įveikiama vaizduotės galia, kad esi pasaulio valdovas.

Titaniko niekada taip ir nepažiūrėjau...

Paskutiniai knygos žodžiai, rodos, pilni paties S. Kingo refleksijos, kuri mane paveikė labiausiai:
“... he [protagonistas] thinks that it is good to be a child, but it is also good to be grownup and be able to consider the mystery of childhood... its beliefs and desires. I will write about all of this one day, he thinks [šis veikėjas – rašytojas], and knows it’s just a dawn thought [a dawn thought! Kokia nuostabi išraiška], an after-dreaming thought. But it’s nice to think so for a while in the morning’s clean silence, to think that childhood has its own sweet secrets and confirms mortality [!], and that mortality defines all courage and love. To think that what has looked forward must also look back, and that each life makes its own imitation of immortality: a wheel.
Or so Bill Denbrough sometimes thinks on these early mornings afer dreaming, when he almost remembers his childhood, and the friends with whom he shared it.”
The mystery of childhood... Galbūt vaikystėje tikrai slypi kažkokia paslaptis, kuri mums, užaugusiems, jau, rodos, nebeįmenama. Paskutinės dvi eilutės taip giliai kala į širdį, kad dar pusdienį apie jas galvojau.
Taip, siaubo elementų knygoje yra, bet aš juos supratau kaip metaforą pačiai baimei. It yra blogio būtybė, o jos pavidalai, kaip, pavyzdžiui, Pennywise, skirtingi kiekvienam individualiai. Kažkas panašaus kaip Hario Poterio Psichai. Veikėjai - paprasti žmonės. Vaikai iš fucked up šeimų: vieno tėvai jį “užmiršo” dėl jaunesniojo brolio mirties, kitos tėvas ją terorizuoja fiziškai ir psichologiškai, kitas kankinamas smaugiančios jo motinos meilės ir perdėtos priežiūros, dar kitas grumiasi su neteisybe ir perdėtu peštukų dėmesiu dėl savo tamsios odos. Su kiekvienu iš veikėjų jaučiau vis skirtingą ryšį. Galima ginčytis, kad veikėjai gana stereotipiški: gaujos vadas, kuriuo lengva žavėtis ir įsimylėti net nebesant maža mergaite; klasės/gaujos juokdarys, bet tuo pat metu geriausias ir ištikimiausias draugas; vargšiukas, pažadinantis motinišką instinktą ir kurį norisi ginti; gerasis storulis, kurio likimas, rodos, visą gyvenimą likti in the friendzone; mergaitė, norinti visam pasauliui įrodyti, kad gali būti tokia pati kieta kaip berniukai, the classic tomboy (dėl šio aspekto joje radau dar daugiau savęs).

Aš prieš dešimt metų. Ir kartais šiandien.

“You can’t be careful on a skateboard”, ištaria jau užaugusio Billo, vieno pagrindinių veikėjų, sutiktas vaikas, lyg jo paties vaikystės atspindys, ir čia sutelpa viskas: vaikiškas beatodairiškumas, magiškas laisvės ir galios pojūtis (ypač kai skrieji ta pačia riedlente ar vaikišku dviračiu) bei priešprieša tarp vaiko ir suaugusiojo: vaikai niekada nesisaugo, nes tik taip gali patirti pasaulį visu jo ūgiu ir jėga, tuo tarpu suaugusiajam in the back of the head visada kužda balsas, patariantis būti atsargiam. Taip kad IT nėra tik knyga, tam tikra prasme tai patirtis, ir nors dauguma ją skaito vaikystėje ar paauglystėje, esu dėkinga likimui, kad man ją atsiuntė kaip tik dabar. Pačiu laiku.

*Filmas [at IMDb]